Tyliai pravėriau kambario duris.
Bent jau man atrodė, jog tyliai.
Tą pat akimirką man tiesiai į glėbį stryktelėjo didžiulis juodai baltas kailio kalnas.
-Labas zuika!- linksmai šūktelėjau apkabindama šunytę.
Bringer kaip pamišus puolė laižyti man veidą.
-Fuu, baik,- sukikenau ir nuleidau ją ant žemės.
-Na, eime pasivaikščioti,- tariau apsidairius po kambarėlį.
Tada pastebėjau ant sienos kabantį pavadį.
-Negi tikrai jį čia palikau..- suniurnėjau po nosimi ir nukabinus prisegiau kalytę.
-Štai, eime,- pravėriau duris ir abi bildėdamos išlėkėm lauk.